Jeruzalės bausmė
1א O, kaip pažemino Viešpats
Siono dukterį, būdamas įniršęs!
Jis nubloškė iš dangaus žemėn
Izraelio didybę,
neatminė savo įniršio dieną
savo pakojo.
2ב Viešpats negailestingai sunaikino
visas Jokūbo buveines.
Įniršęs sulygino su žeme
Judo dukters tvirtoves.
Parbloškė žemėn sugėdintą
karalystę ir jos didžiūnus.
3ג Degdamas pykčiu, jis nulaužė
Izraelio ragus.
Atitraukė nuo jų savo dešinę
priešų akivaizdoje.
Niokojo Jokūbą tarsi ugnies liepsna,
visa visur suryjanti.
4ד Savo lanką įtempė lyg priešas,
savo dešinę pakėlė lyg engėjas.
Išžudė visus,
kuriais mes didžiavomės
Siono dukters palapinėje.
Tarsi ugnį išliejo savo pyktį.
5ה Viešpats elgėsi kaip priešas
ir sunaikino Izraelį.
Sunaikino visus jo rūmus,
griuvėsiais pavertė jo tvirtoves,
sustiprino Judo dukters
verksmą ir raudą.
6ו Jis išgriovė savo buveinę kaip sodo pašiūrę,
sunaikino savo Padangtę.
VIEŠPATS panaikino Sione
iškilmę ir šabą.
Savo pykčio įniršyje
atmetė karalių ir kunigą.
7ז Viešpats paniekino savo aukurą,
išsižadėjo savo Šventyklos.
Atidavė į priešų rankas
jos rūmų sienas.
Jie šūkavo VIEŠPATIES Namuose
kaip iškilmių dieną.
8ח VIEŠPATS nutarė paversti griuvėsiais
Siono dukters sieną.
Ištiesė matavimo virvę
ir nesulaikė rankos nuo naikinimo.
Sieną ir pylimą privertė raudoti,
ir guli abiejų griuvėsiai.
9ט Žemėn įgrimzdo jos vartai,
jis nuėmė ir sulaužė velkes.
Ištremtas tautose jos karalius su didžiūnais,
dingo kunigų mokymas.
Ir jos pranašai nebegauna
regėjimo iš VIEŠPATIES.
10י Siono dukters seniūnai
tylėdami sėdi ant žemės.
Jie dulkėmis pasibarstė galvas
ir apsijuosė ašutine.
Jeruzalės mergaitės
nuleido galvas ligi žemės.
11כ Nuo ašarų aptemo man akys,
aš visas sukrėstas.
Man širdis plyšta
dėl dukters, mano tautos, sunaikinimo.
Vaikai ir kūdikiai alpsta
miesto aikštėse.
12ל Savo motinų jie nesiliauja klausinėti:
„Kur grūdai ir vynas?“ –
alpdami kaip sužeistieji
miesto gatvėse,
iškvėpdami gyvastį
ant savo motinų rankų.
13מ Ką galiu tau pasakyti?
Su kuo tave palyginti, dukterie Jeruzale?
Su kuo galiu tave lyginti,
kad galėčiau tave paguosti, mergele, Siono dukterie?
Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai;
kas gali tave išgydyti?
14נ Tavo pranašų tau skelbti regėjimai
buvo tušti ir apgaulingi.
Jie neatidengė tavo kaltės,
idant sugrąžintų tau palaimą.
Jie regėjo ištarmes tau,
tuščias ir klaidinančias.
15ס Kas tik praeina tavo keliu,
tas matydamas tave ploja rankomis.
Jie švilpia ir kraipo galvas,
žvelgdami į dukterį Jeruzalę.
„Nejau tai miestas, laikytas gražiausiu,
visos žemės džiugesiu?“
16פ Visi tavo priešai
žiojasi prieš tave.
Jie švilpia, griežia dantimis
ir šaukia: „Mes ją prarijome!
Tai tikrai mūsų lauktoji diena!
Sulaukėme ir pamatėme!“
17ע VIEŠPATS padarė, ką buvo užsimojęs,
įvykdė savo žodį,
ištartą labai seniai.
Jis sunaikino negailestingai,
leido tavo priešui džiaugtis pergale,
išaukštino tavo engėjų galybę.
18צ Šaukis širdimi Viešpaties,
dejuok, Siono dukterie!
Liek ašaras upeliais
dieną naktį.
Neleisk sau atsikvėpti
nei akims ilsėtis!
19ק Atsikelk ir šaukis naktį
kiekvienos sargybos pradžioje!
Išliek savo širdį kaip vandenį
Viešpaties akivaizdoje!
Kelk į jį rankas
dėl gyvasties savo vaikų,
mirštančių iš bado kiekvienos gatvės kampe.
20ר Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pasižiūrėk:
su kuo esi taip pasielgęs?
Nejaugi moterys turi valgyti savo vaisių,
savo naujagimius kūdikius?
Nejaugi kunigas ir pranašas
turi būti užmušti Viešpaties Šventykloje?
21ש Jauni ir seni guli
gatvėse sukritę.
Mano merginos ir vaikinai
krito nuo kalavijo.
Savo įniršio dieną juos užmušei,
negailestingai išžudei.
22ת Sukvietei mano priešus iš visų pusių
tarsi iškilmių dieną.
Ir VIEŠPATIES įniršio dieną
nė vienas nepabėgo ir neišliko.
Mano priešas sunaikino tuos,
kuriuos pagimdžiau ir išauginau.
